www.lrytas.lt dalijasi netradicinio mokymo šalininkės pasakojimu apie savo sūnaus patirtį įprastoje mokykloje


internetui iliustracija
Mūsų sūnui teko laimė nuo pirmos klasės pasimėgauti gyvuoju mokymu (Valdorfo klasėse) ir nuo septintos klasės pajusti negyvojo mokymo skonį. Pirmasis mūsų sūnus Lukas iki 10 klasės mokėsi Valdorfo klasėse. Abu vaikai labai noriai eidavo į mokyklą. Vis dėlto vieną dieną teko keisti mokyklą, nes Lietuvoje sunkiai skynėsi kelią Valdorfo pedagogika, pristigo pajėgų, politinės valios ir išteklių sukurti vaikams tęstinumą, tad buvome priversti pereiti į tradicines mokyklas,
rašo Jolanta Lipkevičienė portalo www.lrytas.lt skiltyje „Bendraukime“. Dalijamės šiuo pasakojimu ir mes. 

Pirmasis mūsų sūnus - dabar jau gimnazijos dvyliktoje klasėje. Su didžiausia nostalgija atsimena Valdorfo klases. Sako – ten eidavau kaip į pramogą ir dar daug ko išmokdavau. Valdorfo klasėse tarp mokytojų ir mokinių vyravo lygiateisiškumas. Mokytojų leitmotyvas – daugiau gerumo, žmogiškumo, tikėjimo mokiniu, kuo mažiau įsakinėjimo, prievartos. Valdorfo pedagogika gebėjo rūpintis vaiko dabartimi ir ateitimi, sujungti materialumą ir dvasingumą, žemę ir kosmosą, kasdienybę ir vaiko gyvenimo tarpsnius.

Mokytojai vaikus ugdė su didžiuliu atsakingumu, nes, anot Valdorfo pedagogikos pradininko Rudolfo Steinerio, „vaiko akimis į mus žvelgia Dievas, ir mes dalyvaujame šventose vaiko ugdymo mišiose.“ Tai suvokusio pedagogo mokymo ir auklėjimo metodika kyla ne iš formaliai išmoktų teorijų, o iš neišsenkančio vidinio šaltinio.

Mūsų vaikai iki dabar ilgisi humaniškų santykių ir nenustoja piktintis tradicine prievartine pedagogika. Tiesa, vieną kitą šviesų pedagogą vaikai sutiko ir tradicinėse mokyklose.

Prisimenu, kai vieną dieną sūnaus paklausiau, kas šiandien gero nutiko mokykloje, jis atsakė: „Kas gali būti gero mokykloje – dūstu, nuobodu, ir tiek“. Švietimas deklaruoja, kad nuo 2007 metų svarbiausias prioritetas yra mokinių psichinė sveikata, bet iš tiesų į tai mažai kas kreipia dėmesį. Aš, kaip mama, stebiu savo vaikų psichinę, emocinę būseną ir kai pastebiu perkrovą, leidžiu jiems atsigauti neinant į mokyklą vieną ar porą dienų.

Švietimiečiams mažai rūpi, koks užaugs žmogus ar palaužtas, o gal užkietėjusia širdimi – svarbiausia, kad jis gautų gerus pažymius, gerai išlaikytų egzaminus, o mokytojas būtų pripažintas „šimtabalininku.“ O kas bus su žmogaus tolimesniu gyvenimu? Atsakomybė nusimetama. Pastebiu, kad daugelis vaikų jau nuo 12 metų pradeda save slopinti rūkydami, vartodami alkoholį ar kitus svaigalus, todėl tampa apatiški, prisitaiko. Tradicinė mokykla žalingų įpročių pradžios nepastebi, o paprašius tėvams ir mokytojams susitelkus imtis priemonių, atsakoma planai sudaryti nėra kur įsiterpti. Švietimas, mokykla veikia skubotai, skubėjimas neša didelius praradimus, nuostolius, nerimą.

Palyginus Valdorfo ir tradicinių mokyklų pamokų tvarkaraštį, stebina negyvojo mokymo eklektika – jis margas kaip genys, per dieną vaikas mokomas įvairiausių dalykų. Gausi besikeičianti informacija sudaro prielaidas paviršutiniškumui, vargina mokinį, netgi sekina jį.

Stebėdama vaikų emocinę būseną, nė karto nepasigailėjau, kad jiems buvau suteikusi galimybę mokytis pagal Valdorfo pedagogiką. Valdorfo mokytojas niekur neskuba, gerbia žmogaus savitumą, skiria pakankamai dėmesio kiekvienam vaikui ir jo tėvams. Prie aukštos kultūros gali priartėti tik tokie mokiniai, kuriuos supa didžiosios vertybės: laisvė, bendravimas, meilė, teisingumas, kūrybiškumas, taikumas.

O iš bendravimų su tradicinės mokyklos pedagogais pastebėjau, kad bet koks mokinio samprotavimas, nukrypstantis nuo linijos, yra gniaužiamas. Mokiniai atpratinami ginčytis, ieškoti tiesos, aktyviai veikti, dirbti. 

Mokiniai verčiami „kalti“ dogmas ir tikėti jomis kaip absoliučia tiesa, o paversti kolektyvo sudedamąja dalimi, praranda gebėjimą savitai mąstyti, užmiega jų tikėjimas žmogumi ir pačiu savimi. Tiek daug metų kalbame apie aukštus tikslus, šviesią ateitį, bet per skubėjimą pamiršome patį žmogų. Iš mokyklų yra išguiti svarbiausi dalykai – tolerancija, pagarba vaiko individualumui, mąstymui, išskirtinumui.

Ugdymas - širdies, galvos ir rankų darna. Mintys, žodžiai, darbai turi sutapti. Kai nesutampa, vertybės išnyksta. Išsilavinimas yra išorinis dalykas, žmogiškų vertybių ugdymas praturtina vaikų vidinį pasaulį, formuoja sveiką pasaulėjautą, pasaulėvoką, pasaulėžiūrą. Kai žmogaus vertybės tampa vidine būtimi, jos virsta šventa jėga ir pasireiškia sprendimuose. Vien knyginės žinios palaipsniui virsta alergija. Patyrimo mokymasis virsta energija, kuria harmoniją, tarpusavio darną, integraciją, ugdo tvirtus piliečius. Anot Alberto Einsteino, visada turime pasirinkimą ir galime materiją paversti energija arba atvirkščiai. Mokiniai įvaldę energiją gali teigiamai įtakoti pasaulį.

Papasakosiu savo aštuntoko sūnaus išgyvenimus bendro lavinimosi mokykloje. Jis antri metai nenustoja protestuoti prieš tradicinės pedagogikos modelį. Jo motyvacija mokytis beveik užgesusi, nemato tokio mokymosi prasmės. Vos keli dalykai jį dar traukia į mokyklą – tai geras santykis su auklėtoja, bendraamžiai, kūno kultūros, technologijų, istorijos pamokos ir šių disciplinų mokytojai.

Valdorfo mokytojai sūnų apibūdindavo kaip gabų, iniciatyvų mokinį. Šioje mokykloje gerų apibūdinimų apie sūnų negirdėjau. Pasekmė - vaiko šviesioji pusė užspausta, maitinama tamsioji pusė. Gaunu iš anglų kalbos mokytojos žinią, kad išvestas teigiamas pažymys tarsi avansu, jis jo nėra vertas. Sūnus vengia eiti į tos mokytojos pamokas, neruošia namų darbų. Iš sūnaus girdžiu, kad jam ta mokytoja nieko nereiškia, kad ji nepraleidžia progos pamokose pademonstruoti savo galią, vadina „einšteinais“ ir mėgaujasi rašydama dvejetus. Iš pašnekesių su sūnumi suprantu, kad ryšys tarp mokytojos ir sūnaus yra komplikuotas. Iš esmės tą ryšį parodo ir pažymys. 

Kreipiuosi į anglų kalbos mokytoją per elektroninį dienyną, kviečiu kartu ieškoti sprendimų, kaip motyvuoti mūsų sūnų dalyvauti pamokose ir mokytis anglų kalbos. Tikiuosi geranoriško pokalbio. Gaunu atsakymą – „galėčiau Jus konsultuoti gruodžio 17 d.“

Nuvykstu pokalbiui. Mokytojos tekstas: „Ką gali išmokti mokinys, kuris iš 50 pamokų lankė tik 20, neruošia namų darbų. Pastebiu, jo visiškai negąsdina mano rašomi dvejetai.“

Į prašymą drauge paieškoti būdų, kaip motyvuoti vaiką mokytis, ji man atsako, kad sūnus turi pats norėti mokytis, o aš, mama, turiu iš jo pareikalauti. Papasakoju mokytojai, kad prieš eidama į susitikimą paklausiau sūnaus, ką aš galiu iš mokytojos apie jį išgirsti. Sūnus atsakė – sakys, kad nelanko, neruošia namų darbų, nevykėlis. Mokytoja šaltu veidu atsako – tai dar gerai, kad jis yra savikritiškas. Pasakoja, kad mes, suaugę, irgi ne viską darome, kas mums malonu, bet toks jau gyvenimas. Vis tiek jis turės prisitaikyti, nes kitaip prapuls. Sakau, kad didelė dalis vaikų serga ankstyvos depresijos formomis, tai rodo, kad vaikystėje vaikai praranda džiaugsmą, žaismingumą. Negalime sulyginti vaiko ir suaugusiojo atsakomybės koeficientų. Klausiu, ar mokytoja bandė su sūnumi kalbėtis ne prie visos klasės? Ji patikina, kad kalbėjosi.

Bet mano sūnus sako, kad tokio tiesioginio pokalbio su mokytoja niekada nebuvo.

Parašau mokytojai kitą laišką. Man labai gaila, kad yra atmetamas pats stipriausias mokinių motyvavimo svertas – nuoširdus tiesioginis bendravimas. Mokymo rezultatai priklauso nuo mokinio ir mokytojo santykio. Tokie motyvavimo būdai, kaip „vaikas turi, privalo“, jau yra atgyvenę. Nuo 1998 metų Lietuvoje pripažinta tik humanistinė pedagogika. Vaikai – ne masė, bet individualybės. Turime visi kartu, pasitelkę kūrybiškumą, pažadinti vaiko susidomėjimą. Ir tai rimtas mums visiems uždavinys.

Sūnui nuėjus į mokyklą, mokytoja jam primena, kad prieš du mėnesius su juo kalbėjosi, tik jis jau pamiršo. Koks tas pokalbis buvo, kad vaikas pamiršo? Vaikai protestuoja, o mokytojai nori važiuoti įprasta sena vaga, turi nusistovėjusį mokymo metodą, o jei kuris nors mokinys pagal tą metodą nesimoko, tai jį laiko nepaklusniu. Kas vyksta mokinių jausmų pasaulyje, niekam neįdomu. Mokykloje svarbiausia – pažangumas ir lankomumas. Statistika skelbia, kad apie 70 procentų mokinių nemėgsta mokyklos ir nenori į ją eiti. Lietuvoje kasmet iš gyvenimo pasitraukia dvi klasės jaunuolių! Daug jaunimo išgyvena ankstyvos depresijos nuotaikas.

Tradicinė pedagogika – negyvo mokymo ištaka, besiremianti prievartiniu mokymu, baimės stimuliavimu. Tokioje atmosferoje ugdymas „sustingsta“, gyventi ir klestėti gali tik technika, bet ne žmogus.

Tradicinė mokykla mažai pakeičia mokinių gyvenimus, labiausiai vertina mokinius, gaunančius gerus pažymius. Ji orientuota į rezultatą, o ne į procesą. Mokytojas pasikliauja išoriniais paskatinimais ir bausmėmis, jis jaučiasi daugiau atsakingas už savo dalyko žinias, o mokiniai jam yra tik žaliava, kuriai reikia suteikti formą. Tradiciniai mokymo metodai geba parodyti nesėkmę, bet neturi priemonių ieškoti išeičiai.

Perspausdinta iš www.lrytas.lt 2014-04-03 publikacijos „Netradicinio mokymo šalininkė: „Įprastoje mokykloje sūnus dūsta“

 

 

 

 

 

 

 

Produktyvusis mokymasis

Mokymasis mokykloje ir praktikos vietose. Motyvacijos stokojantys jaunuoliai teorines žinias ir praktinius įgūdžius įgyja ne tik klasėje, bet ir individualiai parinktose įmonėse.
Skaityti daugiau...

Tinklinis bendradarbiavimas

„Vieno langelio" principas mokykloje. Atvejo koordinatorius, konsultuodamasis su įvairių sričių specialistais ir socialiniais partneriais, sprendžia mokinio problemą ir suteikia jam reikiamą pagalbą.
Skaityti daugiau...

Komunikacinis modelis

Su mokiniais ne tik kalbama, bet jie išgirstami ir suprantami. Mokykloje pagerinama komunikacija tarp visų jos bendruomenės grandžių: vaikų, tėvų, pedagogų, pagalbos specialistų.
Skaityti daugiau...

sc logo2